Servetėlės, nusišluostyti akims…
„Darbo skelbimas: Kviečiame į darbą žmones, pageidautina jaunus bei stiprius, kurie pajėgtų dirbti 24 val./ į parą 7 d./per savaitę be atostogų ir laisvadienių. Kandidatai privalo turėti socialinį/pedagoginį išsilavinimą; psichologinių, meninių, buhalterinių ir kitokių žinių. Jie turi pasižymėti stabilia bei tvirta psichika, tuo pačiu būti jautrūs bei empatiški. Darbo užmokestis minimalus. Kiek žmonių atsilieps į skelbimą?“
Štai taip savo pranešimą konferencijoje, skirtoje vaikų globos temai, pradėjo psichologė S. Striunga. Kadangi savo darbe ji nuolat susiduria su globėjais bei įtėviais, moteris teigia: „ Reikia gelbėti vaikus. Bet pirmiausia reikia gelbėti globėjus!“ Nes psichologiškai nualintas žmogus vaikui nieko duoti negali.
Psichologė sako, kad į ją kreipiasi daug šviesių, empatiškų, išsilavinusių globėjų, kurių depresija yra nesibaigianti kaip nuolatinė sloga. Dauguma globojamų/įvaikintų vaikų elgiasi pasibaisėtinai, bet tai tik išmokta strategija pasitikrinti- ar aš esu tikrai svarbus. Tokį vaikų elgesį reikia atlaikyti globėjams. Tai sunki misija. Anot psichologės, vaikams ir jų globėjams reikia tikros psichoterapinės pagalbos. Kiek žmonių tai išgelbėtų!
S.Striunga šmaikščiai pastebi, jog priemonė yra viena- nežymiai stumteltos servetėlės… Nes reikia išraudoti, išbūti, išguiti savo pasąmonės baubus… Ir vaikams, ir jų globėjams…“Gelbėkime vaikus ir jų globėjus!“- palinkėjo psichologė.
- Kas vaikui yra globa?
- Stresas. Didžiulis. Netektis. Milžiniška, – klausia ir atsako M.Romerio universiteto dėstytoja B. Kairienė.
Kai vaikui savo šeimoje gyventi darosi nesaugu, valstybė juo ima rūpintis- prasideda „procedūriniai veiksmai“… CK 3.267 str. teigiama, kad vaiko globą „prižiūri“ savivaldybės… Taip ir yra- jos prižiūri/ kontroliuoja/baudžia, bet ne padeda, išklauso, kartu ieško sprendimų…
Dažnai ieškoma giminaičių ir maldaujama pasirūpinti vaiku…Vaikų seneliai, užspausti į kampą, dažnai sutinka tapti priverstiniais savo anūko globėjais. Šiuose „procedūriniuose veiksmuose“ vaiko nuomonės niekas neklausia, jam dažniausiai niekas nesivargina paaiškinti, kas vyksta su jo gyvenimu…
Dar vienas linksmas momentas- seneliai privalo pagal galiojančias nuostatas kreiptis į antstolius, kad šie išieškotų alimentus iš jų sūnaus/dukros… Kur logika? Kaip rodo praktika, jie to nedaro… ieško išeičių…
Lietuvoje globėjų šeimos yra stigmatizuojamos.
Lietuvoje globėjai didelį kiekį savo jėgų išnaudoja „išgyvenimui“, nors turėtų visas jėgas skirti vaikui…
Lietuvoje nei vaikai, nei globėjai negauna tiek psichologinės pagalbos, kiek jiems reikia. O reikia, tiesą sakant, kiekvienam… Tai vieša paslaptis.
Todėl nėra ko stebėtis, jog kai kuriose savivaldybėse padidinus globėjams skirtas išmokas, tikėto rezultato nebuvo sulaukta, norinčių tapti globėjais nepadaugėjo…
“Jei sakome, kad vaikai- mūsų ateitis, tai nematome dabarties“,- teigia dėstytoja B.Kairienė.
Esam prisikūrę terminų: „vaiko gerovės politika“, „geriausi vaiko interesai“ ir pan. Kas iš tos vaiko teisių konvencijos vaikui, kurio tėvai skiriasi, vaikui, kuris neturi šeimos arba jo šeimą ištiko krizė? Likimas krečia savo pokštus be jo- vaikas niekur nedalyvauja, jis tik stebėtojas ir būsimas psichologų klientas…
„Minimalių ar vidutinių priemonių“ taikymas pažeistam vaikui- mūsų klaida. Baudžiame vaiką, bet turėtume bausti save, kad laiku nepadėjome jo šeimai. Vaikas negali atsakyti už savo tėvų klaidas.
Seimo narys R. Šarknickis, užaugęs vaikų namuose, pastebi: „Žaizdos užgyja, randai lieka“…
„Žiburio“ fondo direktorė K.Stepanova sako, kad globos namų pertvarka turėtų būti ne globos namų uždarymas, o rezultatas… Rezultatas, kad vaikui yra gerai. Dabar žodis „deinstitucionalizacija“ skamba kaip keiksmažodis…
Priminusi, kad Lietuva ir skurdo, ir empatijos lentelėse yra pačiam gale, profesorė G. Kvieskienė palinkėjo:
- Aš tikiuosi, kad atsigręšim į vaikus. Kada nors…
Ir aš tikiuosi.Tik norėtųsi greičiau.
Tiesą sakant, daugiau tylėti nebegaliu.
Lietuva, padėk man užauginti tavo vaikus.
