Laiškas Rapolui
Tu esi Ypatingasis mūsų vaikas ir po kelių dienų tapsi šešiamečiu.
Mums prireikė daug laiko, kad išmoktume su tavimi būti kartu. Tu beveik nekalbi, tavo vidinį pasaulį dengia paslapties migla. Kas vyksta tavo galvoje, ne visada gali paaiškinti ir vaiko raidos profesionalai.
Kai buvai visai mažytis, tik 11 mėnesių, kartu su vyresne sese pakliuvai į vaikų globos namus. Šis įvykis sutrikdė natūralią tavo raidą.
Globos namuose buvo kalbama trimis kalbomis – neišmokai nei vienos…
Tave pamainomis prižiūrėjo keturios auklėtojos – neprisirišai nei prie vienos…
Buvai ten jauniausias vaikas, kurio lavinimui visi neturėjo nei laiko, nei noro…
Gyvenai gražiame kambaryje, kur ant sienos kabėjo fėjų ir ryškiaspalvių gėlių kupinas paveikslas. Kambaryje nebuvo žaislų, tik palubėje kabančioje lentynoje- kelios knygos… Paveikslas toje aplinkoje atrodė labai groteskiškai: dvasinis skurdas konfrontavo gražiam vaizdeliui … Beje, kad pasiektumėte knygas abu su sese buvote išmokę stulbinamų akrobatinių triukų…Išgyvent juk kažkaip reikėjo…
Žaisdavote su tuo, kas buvo – antklodėm, paklodėm ir pagalvėm… Tai buvo linksmiausias jūsų žaidimas…
Kai ištrūkdavai iš to tvarkingo kambario, lėkdavai kiek neša tavo mažos kojytės ir tenkindavai pažintinius savo poreikius- griebdavai viską, ką pasiekdavai…- tuo sukeldamas visų aplinkinių nepasitenkinimą.
Kai parsivežėme tave namo, nerodei jokių emocijų. Prisipažįstu, sudėtinga buvo tave auginti, nes gyvenai „pats sau“ ir … nuolatiniame bėgime. Nuo ko ir kur bėgai, sunku buvo suprasti… Metus bėgau kartu su tavimi – neturėjau kitos išeities. Kieme galėjai dingti per sekundę, lipdavai į svetimas mašinas, imdavai svetimus daiktus, eidavai į svetimus butus- juk niekada neturėjęs nieko savo turbūt įsivaizdavai, kad viskas yra bendra… Nemokėdamas kalbėti drąsiai kalbinai svetimus žmones, įsprausdamas jiems savo mažą rankytę į delną ir pasiryžęs eiti kartu… Neturėjai baimės pasimesti, nes jau buvai pamestas… Nebėgome tik tuomet, kai tu miegojai. Bijojai maudytis vonioje, nes buvai maudomas tik duše. Po pietų miegelio dažnai tave ištikdavo įniršio priepuoliai – viskas tavo gyvenime vyko ne taip…
Jei paklaustum, kas kaltas dėl tokio tavo likimo, atsakyčiau – neieškokim, vaike, kaltų, tiesiog gyvenkim, džiaukimės, mylėkim. Juk viskas yra gerai.
Po metų iš kūdikių namų parsivežėme tavo 5 mėnesių sesutę- pajutai jai bendrumą, išmokai žaisti kartu ir šypsotis… Nurimai.
Dar po kurio laiko turėjome priimti rimtą sprendimą- atsirado naujagimis tavo broliukas. Po kankinančių dvejonių parsivežėme ir jį namo. Ėmei elgtis taip, kaip jis – netikėtai įsigijau du kūdikius. Tą pusmetį gyvenau kaip rūke- našta buvo per sunki.
Tiesiog gyvenome- valgėme, miegojome, vaikščiojome po mišką, žaidėme. Ir atsirado jausmas: gal ne prisirišimas, bet šiluma, jungianti mūsų širdis. Supratau- pagaliau tu tapai mūsų!
Šiandien didžiuojuosi, kad neleidau jūsų ketveriukės išskaidyti po pasaulį. Nors likimas atskyrė jus nuo tėvų – mūsų šeimoje susirinkote visi keturi. Dabar esate lyg vienas kumštis, jėga.
Mielasis Rapoliuk, turi begalę gerų savybių. Niekada nebuvai agresyvus. Kai bandau sustabdyti netinkamą tavo veiksmą, ramiai pakartoji jį dar mažiausiai penkis kartus, bet nepyksti. Visada pasisiūlai padėti. Visi, kurie tave pamato pirmąkart, priklijuoja tau etiketę – mielas. Dangaus žydrumo akys ir gelsvi garbanoti plaukai – kam berniukui toks angeliškas grožis? Esi draugiškas ir žingeidus – mėgsti dėliones, kruopščiai spalvini, įdomiai pieši. Niekas nepasakys kaip tavo galvelėje telpa noras žinoti ir paprasčiausių dalykų nesuvokimas…tiesiog kai kas tau yra visai nesvarbu.
Visa tai sukuria neįtikėtiną tavo esybę. Tiesiog tu esi toks. Vienintelis. Ir būk! Mes mylėsim tave visokį. Pažadu, kad viską, kas tavęs laukia ateityje, mes įveiksime kartu!
Su gimtadieniu, Rapolai!
Mama
