Idealus receptas
Lietuva yra šalis, kur žmogus pats savaime nėra jokia vertybė.
O senas, mažas, neįgalus – dar ir „našta visuomenei“.
Lietuvoje žmogus daug metų turi įrodinėti, ko jis vertas.
Todėl tiek daug neįvertintų, nelaimingų ir kenčiančiųjų…
Turbūt kiekvienas mūsų tėvynėje žino kančios skonį. Ją patyrusius išduoda raukšlelės akių kampučiuose ir pagilėjusios akys… Geros tos raukšlelės… Jos taurina ir suteikia paslapties… Tik kančia atima gyvybines jėgas, alina, gali ir pribaigti… Bet kančia veda į prasmingesnio gyvenimo paieškas. Patyręs gilų liūdesį- suvoki džiaugsmo laikinumą, patyręs netektį- imi vertinti buvimą su artimaisiais, patyręs fizinius skausmus- imi rūpintis sveikata… Kai išsikankinę, suvokiame savo kančios prasmę, dažnai atrandame ir savo kitokį gyvenimo kelią.
Bet kaip norėčiau kiekvienam besikankinančiam, pasimetusiam, besijaučiančiam nereikalingu, su tėvų ar visuomenės sužlugdyta saviverte pasakyti:
- Jei jautiesi nereikalingas šiame pasaulyje, padaryk tai dėl savęs- pakelk užpakalį iš savo šilto savigailos migio ir nešk jį į žmones. Prieš tai sąžiningai atlik namų darbus- atsijok jausmus: pykčio iškreiptus išmesk, pozityvius- pasilik. Sutelk visas jėgas ir eik į pasaulį. Atviru veidu ir atvira širdimi. Pasaulis, greičiausiai, neįsileis… Neįsižeisk ir nekerštauk. Eik vėl. Po kažkelinto karto, kažkam padarys įspūdį tavo atkaklumas. Jei tu atsiradai žemėje- turi savo misiją. Tik tau reikia ją rasti ir įgyvendinti.
Nes nėra nereikalingų žmonių žemėje.
Kiekvienas žmogus turi savo prigimtinę vertę.
Net ir tas, kuriam nepasisekė gimti mylinčioje šeimoje…
Net ir tas, kuris neskaito „protingų“ knygų ir turi „blogų“ draugų…
Net ir tas, kuris skaitydamas nepajėgia suprasti arba skaityti niekada neišmoks…
Atjauta nekainuoja eurų. Kita vertus, ji neįkainojama dovana „nereikalingam“ žmogui… Tiksliau, tokiu besijaučiančiam…
Ech, mano svajonių tėvynėje neegzistuoja socialiniai sluoksniai ir visur tvyro nuoširdaus ir betarpiško priėmimo kultūra…
Mano svajonių tėvynėje visi ieško kam galėtų padėti, nes padėti žymiai linksmiau nei laukti pagalbos.
Mano svajonių tėvynėje visi „neįvertintieji“ buriasi į bendruomenes ir tampa artimi bei reikalingi viens kitam…
Nes kad žmogus jaustųsi gerai, jam tereikia vieno ar kelių žmonių, kurie pasakytų- tu mums esi svarbus. Tik tiek.
Mėgstame ant liežuvio galo it karštą bulvę vartalioti žodžius : ATJAUTA, TOLERANCIJA, EMPATIJA… Tik prasmę į juos įdedame vis skirtingą…
Anot L. Donskio, tolerancija- ne tik atvirumas kitam, bet ir noras apsaugoti kito žmogaus orumą ir supratimas, kad ir mano orumas bus apsaugotas, jei aš saugosiu kito orumą…
Štai idealaus buvimo vienas su kitu receptas…
