Suaugus keturiems mūsų vaikams, namuose ir širdyse atsirado vietos dar vienam vaikui. Tik vietoj vieno vaiko, iš globos namų atsivežėme dvi mergaites. Vėliau į mūsų šeimą atėjo dar daugiau vaikų – kiekvienas su skaudžia savo istorija.
Pažvelgus į vaiko, augančio globos namuose, akis, toliau gyventi taip, kaip iki tol tampa nebeįmanoma. Tos akys, kupinos egzistencinio skausmo, perveria kiaurai ir per sekundės dalį pakeičia gyvenimą. Staiga supranti, kad iki šiol gyvenai tuštybės mugėje, o tai, kas iš tiesų svarbu, dažnai yra nustumta į socialinį užribį.
Mums nepatinka kalbėti “ kokia baisi sistema”, mums patinka patiems ko nors imtis. Net jei ir nudegsim…Kas, jei ne mes?
Neklauskite mūsų “ kaip jūs sugalvojote globoti svetimus vaikus?’, “kuo jums padeda valstybė?”, “su kokiais sunkumais susiduriate?”…Tai nėra taip svarbu. Mes galime pasakoti apie kasdienę laimę, trykštančią iš kiekvienos mūsų gyvenimo smulkmenos. Veiksmas, kurį sukelia krykštaujantys vaikai, noriai besidalijantys įspūdžiais ir emocijomis, smalsiai stebintys aplinką, nuolat ieškantys atsakymų ir padedantys vieni kitiems – mūsų gyvenimo variklis.
Kiekvienas vaikas – dovana, atėjusi į šį pasaulį tam, kad padėtų mums nepasiklysti gyvenime ir teisingai susidėlioti prioritetus.