Kad tu užaugtum…

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kad tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

Vaikystėje kartodama šiuos pasakos „Eglė žalčių karalienė“ žodžius,  bandydavau suvokti: kodėl mama prakeikia savo mažą dukrelę? Ar išdavystė yra tolygi mirčiai? Ar egzistuoja neišperkama kaltė?

Paskui sekiau šią pasaką savo vaikams. Nes ji graži. Pati gražiausia. Ir baugi. Nes riba tarp gyvenimo ir mirties tokia trapi. Nes kiekvienas veiksmas turi pasekmes. Nes ir dabar mes tebeesame  pagonys, prisidengę katalikybe.

Tai  pasaka- mitas,  kuris nesibaigia laimingai, kurio pabaigoje įvykusi tragedija leidžia prasmes susidėlioti patiems.

Galiausiai suvokiau- nereikia mito suvokti pažodžiui, reikia išjausti… Visuma simbolių sukuria neįtikėtinai stiprų įspūdį.

Seku ją dažnai ir mane  metų metus persekioja klausimas- ar gali mama prakeikti savo vaiką? Ar gali meilė vyrui būti stipresnė nei meilė vaikui?

***

Dabar ne apie pasaką, apie mus… Prakeiksmas savo vaikui turbūt yra baisiau už fizines bausmes ir psichologinį smurtą. Prakeiksmas, atsižadėjimas, atsiribojimas, pamiršimas – kas gali būti dar baisiau vaikui? Tik mirtis. Nors mamos prakeiktas gyvenimas turbūt baisiau…

Mamos dažnai yra pavargusios, nelaimingos ar piktos… Bet tai nesuteikia teisės sakyti baisius žodžius. Nes žodžiai turi galią. Jie per akimirksnį gali nutrenkti žaibo jėga, paskandinti jūroje, sudeginti gaisro liepsnose…

Mamos, patyrusios stiprų emocinį sukrėtimą, prakeiksmas savo vaikui gali būti toks stiprus, kad be abejonių turės nepataisomas pasekmes. Ypač mamos prakeiksmas dukrai…

Todėl, teneištaria nei vienos mamos lūpos- „Geriau tu nebūtum gimęs“… Nes baisesnių žodžių vaikui būti negali. Teneišgirsta nei vieno vaiko ausys tokių žodžių…

Tegu nei viena mama nepasako jokių žodžių, po kurių vaikas prarastų sielos ramybę.

Geriau tegu visos mamos savo vaikams linki gėrio ir meilės… Myli iki dangaus ir raško žvaigždes…

Geriau lai mamos meldžiasi:

Kad tu užaugtum geru žmogumi,

Kad mylėtum ne tik savo artimus žmones, bet visus žmones;

Kad saugotum ir gintum savo tėvynę;

Kad būtum teisingas, sąžiningas ir doras…

O jei net ir suklysi, aš vistiek tave mylėsiu…

Vistiek…

Mamos, nepasmerkite drebėti savo vaikų… Gal tuomet Lietuva bus ne drebulių, o ąžuolų, beržų ir uosių šalimi.

***

Ne, negali mama prakeikti savo vaiko. Net jei tas vaikas Drebulė…