Skip to content

Spalvotas melas

Esame girdėję apie baltą melą. Visi juo naudojamės! Tai nieko tokio…

Pasiblaškiusi Google net radau straipsnių apie situacijas, kai melas yra pateisinamas: kad nenuliūdintume tėvų, neįžeistume draugo, nesusigadintume santykių su kolega…

Na, tikrai juk negali sakyti  naujam mylimajam apie savo ex, juk pabėgs dar..

Negali sakyti kolegei, kad šiandien ji atrodo kaip pervažiuota ekskavatoriaus…

Negali sakyti jaunai mamytei, kad jos kūdikėlio nosis kaip stručio…

Ką jau čia mes, mirtingieji, kai politikai, sprendžiantys mūsų likimus, savo melą nuspalvina visomis vaivorykštės spalvomis, net saldu klausyti … Nors visi žinome, kad tai melas, jis kažkodėl visiškai pateisinamas aukščiausiame valdžios lygmeny. Užtenka jį tik šiek tiek paspalvinti… Argi tai melas, šiaip spalvota iliuzija…

O baisiausias dalykas, mano supratimu, yra saviapgaulė, kai meluojame patys sau tol, kol patikime, kad tai tiesa.

Meluoji kitiems, meluoji sau – ko vertas toks gyvenimas? Painiava kažkokia…

***

Melas neturi spalvų!

Jis negali būti pusiau melas, kaip negali būti pusiau nėščia. Visais tais atvejais, kai nenorime įskaudinti, geriau nesakyti nieko, nei meluoti.

Blogiausia šiose situacijose, kad mus taip spalvotai bemeluojančius stebi mūsų vaikai, kurie šio  meno išmoksta labai anksti. Ir visi drauge taip švelniai sukčiaudami pasimetame savo vertybėse.

Kaip dažnai, ką nors pažadame savo vaikui, o įvykdyti, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, pamirštame. „Juk ne dėl mano kaltės“. Atsikalbinėjimai tai…

Retsykiais meluodami patys, vaikams perduodame aiškią žinią- šiek tiek pameluoti galima. O tuos atvejus nustatyti leidžiame patiems vaikams…

Visi kartais meluojame (na, prisipažinkite, nemeluokite nors šįkart), o vaikams kažkodėl sakome- „Meluoti negarbinga, meluoti negražu“… Paradoksas.

  • Kodėl nudraskei tapetus/spyrei šuniui/ paėmei svetimą daiktą/ neparuošei pamokų…?
  • ..- pradeda nusidėjėlis- …

Toliau galima neklausyti- prasideda melas. Vaikas yra verčiamas meluoti, nes klausime KODĖL slypi kaltinimas. Turėtume išmokti kalbėti su vaikais taip, kad skatintume juos pasakoti.

Įdomu tai, kad mažesni vaikai meluoja mažiau. Nuo 4 m. beveik visi ima meluoti, ypač jei turi vyresnių brolių/sesių. Kai kalbi su ketverių metų pypliu, lengva įsivaizduoti, kad tai, ką jis sako yra jo fantazijos vaisius. Juk pasakose tiek visko nutinka ir tai nėra laikoma melu. Smagu ir skatintina, kad vaikas fantazuotų, bet reikia nubrėžti aiškią ribą, kur prasideda realybė bei melas. Kuo vaikas labiau auga, tuo geriau meluoja. Dr. V. Taiwar, vienos garsiausių pasaulyje vaikų melo specialistės, tyrimo rezultatai verčia suklusti: keturmečiai sumeluoja maždaug kas 2 val., šešiamečiai kas valandą, o 96 proc. vaikų nuolat meluoja!!!

Mano vaikai į tuos 4 proc. tikrai nepakliūna…

Aš su melu susiduriu kasdien. Vaikai konkuruodami tarpusavyje, nuolat skundžia vieni kitus, dažnai situacijas „paspalvindami“ savo nuožiūra. Tikslas- pasirodyti geresniam už kitą…

Dažnai seku savo vaikams pasaką apie berniuką, kuris nuolat melavo, kad vilkas pjauna avis, o kai iš tiesų pjovė – juo niekas netikėjo… Ši pasaka daro įspūdį, bet tik tuo metu, nes vaikai gyvena „čia ir dabar“, moralai jiems nėra paveikūs.

Dar sakau, „Nepyksiu, bet pasakęs tiesą, labai mane pradžiugintum“. Mažiems vaikams tėvai yra visas pasaulis, todėl jie nenori jų liūdinti…Geriausia išeitis – nuoširdus pokalbis- jei pavyksta jį sukurti. Kai tarp artimų žmonių nelieka melo – vaikai tarpsta kaip gėlės močiutės darželyje…Tas šiltas nuoširdumo jausmas vertybė, kurią galbūt vaikai išsineš iš šeimos į gyvenimą. Gal ir neišsineš, bet pabandyti būtina.

Dažniausiai vaikai meluoja norėdami nuslėpti prasižengimą. Didžiausia tėvų klaida- smerkti tik prasižengimą, o ne melo faktą.

Jei bausim vaikus už melą, skatinsim juos meluoti. Tuomet vaikai ima „protingiau“ meluoti, tobulėja…, kad  kitąkart taip kvailai „neįkliūtų“.

Kartais apsimoka paklausti: „Ar žadi pasakyti teisybę?“ Toks netikėtas klausimas kartais pristabdo vaiko inertiškumą ir sumažina melo tikimybę 25 proc.

Jei vaikas sulaukęs 7 metų nuolat meluoja, greičiausiai tai tapo įpročiu…

Geroji žinia nebent ta, kad meluojantys vaikai yra pakankamai brandūs. Nes šiam veiksmui reikia suvokti tiesą, įsivaizduoti realybėje savo melą ir pameluoti taip, kad visi patikėtų…

Taigi, išvada aiški, vaikų sąžiningumui ugdyti būtinos bent dvi sąlygos:

  1. Vaikai turi nebijoti bausmės;
  2. Svarbiausia – Tėvai turi gyventi pagal savo deklaruojamas vertybės.

Ir dar. Galbūt galvojate, kad tai ne apie Jus, nes Jūsų vaikai nemeluoja…Eksperimentais įrodyta, kad dauguma žmonių nesupranta, kad jų vaikas meluoja.

Mano (dabar jau suaugę) vaikai mane, dar nepatyrusią mamą, mulkino ilgus metus. Nes man net tokia mintis neateidavo į galvą, kad jie man meluotų? Kam, juk aš tokia tolerantiška. Kaip žiauriai apsirikau!

Pamenu, mano 16- metė išsiprašė nakvoti „pas draugę“. Kai paskambinau pasiteirauti, ką veikia, nuvilnijo atsakymas: „Sėdim prie židinio, geriam arbatą“. Tik po daug metų sužinojau, kad realybė buvo mažumėlę kitokia – krūva paauglių blaškėsi maršrutu Vilnius-Klaipėda tamsoje, lyjant lietui… Židinys su karšta arbata buvo tik šildanti vizija…

Skaudžiausio savo melo mirdama nepamiršiu…Būdama paauglė pasiskolinau iš močiutės žurnalą. Vėliau ėmiau meluoti, kad jo neėmiau. Kuo mane labiau spyrė pasakyti teisybę, tuo labiau melavau… Močiutė labai nuliūdo ne dėl žurnalo, o kad paniekinau vertybes, kurių buvau mokoma. Ech, kad laiką galėčiau atsukti atgal…

Kai kartais baltai/žydrai/rausvai pameluoji, dažnai atsiduri kebliose situacijose, kai pamiršti ar melavai ar sakei teisybę…Todėl, apsimoka VISADA sakyti tiesą, nes taip  gyventi yra žymiai lengviau…

Kiekvienas žmogus yra vertas žinoti tiesą, kokios spalvos ji bebūtų, net jei tas žmogus yra vaikas…

Back To Top