Žinau, kaip jautiesi: skęsti nevilty, emocijos šokinėja nuo kaltės, pykčio iki vis sužybsinčios kvailos vilties.…
Praraja tarp “mano” ir “tavo”
Žmonės dažnai mūsų klausia : „Kaip jūs ryžotės auginti SVETIMUS vaikus?“. Akcentas visada šiame klausime ant to paties žodžio…Tai nuskamba kaip abejonė, nepritarimas, įtarumas, priekaištas. Visada po tokio klausimo sutrinku – gal kas negerai su mano galva, kad nematau ribos tarp „savas“ ir „svetimas“? Bet šiandien mane aplankė nušvitimas – ačiū Dievui, su mumis viskas gerai. Nesupranta tik tie, kurie linkę vaikus savintis, kurių suvokime tarp sąvokų „mano“ ir „tavo“ glūdi gili praraja.
Dauguma tėvų žiūri į savo vaiką kaip į savo kūno dalį, su kuria gali daryti ką nori. Mamos ir tėčiai juk geriau žino, ko reikia jų atžalai. Vadinant viską tikraisiais vardais, tai paprasčiausias egoizmas. Vaikas, kurį jūs pagimdėte, turi teisę būti atskiru vienetu – būti žmogumi, su tik jam vienam būdingom savybėm, gebėjimais, gyvenimo misija…Savintis jį, tai pažeisti jo prigimtinę teisę.
Dėl tokio egoizmo, mano supratimu, daugumai žmonių sunku priimti „svetimus“ vaikus. „Svetimi“ jau iš anksto yra keisti, blogi, agresyvūs, su baisiais genais ir visaip kitaip blogesni nei yra ar galėtų būti „mano“. Tokiems žmonėms dažniausiai Likimas duoda sprigtą- „mano“ ima ir paveda, t.y. nuvilia ar tiesiog palūžta po vis didesne reikalavimų našta.
Kodėl MAN gimė vaikas, turintis proto negalią? Kodėl MANO sūnus tapo priklausomas nuo alkoholio?
Kodėl MANO dukra, atleiskit, yra homoseksuali? Kodėl MANO sūnus/dukra atlieka bausmę kolonijoje?
Sunku, bet reikia ir tai priimti, nes „tavo“ vaikas yra žmogus, kuris sprendimus priima pats. Tėvai gali tik patarti, palaikyti, pasaugoti kol mažas…
Taigi, ir „mano“ vaikai būna visokie, ir „svetimi“ būna visokie. Vertinti vaiką reikia ne pagal tai, kam jis priklauso, o taikyti jam kriterijų ŽMOGUS. Visi vaikai yra mūsų, jie yra mūsų šalies, mūsų pasaulio piliečiai ir visi mes norime to ar ne gyvename sociume ir esame vienas su kitu susiję…
Ar buvote pakliuvę į situaciją, kai į troleibusą įlipa dvokiantis benamis? Neįtikėtinai greitai visi susispaudžia į vieną pusę, palikdami šiam labai daug erdvės… Norisi kvatotis arba verkti. Taip, jis dvokia, bet ar jis nėra mūsų sąžinės priekaištas? Mūsų: susispietusių ir nepriimančių į savo tarpą…Taip mes elgiamės su visais, kas yra ne „mano“.
Gyvenu vienkiemyje su „svetimais“ vaikais, kurie jau senai tapo savi.
Jūs greičiausiai gyvenate didmiestyje su savais, kur aplinkui visi svetimi…
Noriu, kad Lietuva nebūtų Europos vienkiemiu, kur gyvena riboto suvokimo provincialai…
Savas, savesnis, saviausias… Pabandykime praplėsti savo suvokimo ribas.
Ar matote, kokiu pasitikėjimu spindi šio „svetimo“ vaiko akys? Mes neturime teisės jo prarasti.