Piešinys ant lango
Kartą gyveno… – na, taip juk prasideda visos pasakos – … devyni vaikai. Jie gyveno skirtingose šeimose, bet buvo vienodai nelaimingi.
Viskas jų gyvenimuose vyko ne taip, kaip turėtų vykti. Vaikai buvo dar maži, todėl nieko negalėjo pakeisti.
Iš pradžių mažyliai nelabai rūpėjo savo tėvams. Kažkodėl. Vėliau tėvai iš viso dingo iš jų gyvenimo! Nieko nepaaiškinę. Vaikai labai liūdėjo… Jie vis laukė ir laukė tėvų sugrįžtant… Langas į gatvę tapo nuolatine jų buvimo vieta. Mažais pirščiukais vaikai piešė ant aprasojusio lango… visada tą patį- savo šeimą … Veltui. Tėvai negrįžo.
Paskui vaikai nelabai rūpėjo auklėtojoms vaikų globos namuose. Na, jos lyg ir darė viską teisingai, bet kažko trūko- vaikai nesuprato ko. Dėl to nesupratimo jiems nuolat skaudėjo tą vietą, kur turėtų būti širdis. Labai skaudėjo. Tėčių tuose namuose irgi nebuvo, net ir jokių dėdžių. Irgi nebuvo. Tik įvairios tetos- geros ir blogos, gražios ir nelabai …
Vaikai įprato gyventi su ta skaudančia širdimi. Vaikai įprato būti liūdni. Jie nieko neklausinėjo, nes vieni dar nemokėjo kalbėti, kiti- į visus savo klausimus vis tiek nesulaukdavo atsakymo…
Kai kurie vaikai, tik ūgtelėję, ėmė kovoti- su visom tetom, kurios tik pasitaikydavo jų kelyje. Bet niekada su kitais vaikais! Nes jie juk visi buvo broliai ir sesės. Likimo broliai… likimo sesės…
Vaikai pyko… Jų širdelės daužėsi lyg įkalinti narveliuose paukščiukai… Jie niekada nepiešė. Nieko.
Kartais mažylius aplankydavo kažkokios įtartinos tetos … Paslaptingos tokios tetos! Jos kažkaip dirbtinai šypsojosi ir sakė- „mieloji, mažuti, zuikeli…“ Žodžiu, vaikai nesuprato, ko jos nori…
Galiausiai du žmonės vaikus susodino į mašiną ir kažkur išvežė. Kai kurie vaikai iš netikėtumo verkė. Kai kurie džiūgavo, nes jiems buvo gerokai pabodęs tas vaikų kalėjimas.
***
Jei galvojate, kad taip pasaka ir baigėsi, apsirikate. Čia ji tik prasideda.
Vaikai atvažiavo į didelį baltą namą prie miško. Na, ir ėmė jame gyventi. Gyvenimas pamažu įgavo pagreitį…
Vaikų pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Jie kasdien patirdavo tai, ko net neįsivaizdavo esant.. Vaikai turėjo didelį kiemą, kuriame žaisdavo, turėjo dviračių, riedučių, supynes ir baseiną… Kiekvienas vaikas gavo daiktų, kurie buvo tik jų, todėl labai juos saugojo. Jie ėmė suprasti, iš kur atsiranda maistas, ilgai negalėjo patikėti, kad gali valgyti kiek nori ir maisto nereikia slėpti po pagalve….
Svarbiausia, kad dabar vaikai turėjo du žmones, kuriems jie rūpėjo- mamą ir tėtį. Jie visi drauge tapo viena didelė šeima.
Visko joje pasitaikydavo- pykčių ir susitaikymų, melo ir prisipažinimų, išsiskyrimų ir susitikimų, džiaugsmo ir ašarų. Kaip kiekvienoje šeimoje.
Vaikai išmoko savo šeimą piešti spalvotais pieštukais ant didelių popieriaus lapų… Na, kad visi tilptų… Tai buvo fantastiški piešiniai! Jais buvo išklijuotos visos didelio namo sienos. Vaikų pasaulis po truputį tapo spalvotas.
Vaikai ėjo į darželį ir į mokyklą. Atsirado naujų draugų. Naujų reikalų. Naujų pramogų. Vaikai pamiršo savo liūdesį. Jie tiesiog gyveno šia diena.
Kartais, kai tą keistoką šeimą parodydavo per televizorių, atsirasdavo vienas- kitas vaikų giminaitis, kuris primygtinai norėdavo susitikti, o susitikęs nuolat šniurkčiojo nosimi ir žadėdavo vaikams „juos pasiimti“… Vaikai iš tų susitikimų grįždavo sukrėsti ir sutrikę. Tuomet ir vėl panirdavo į liūdesį. Kuriam laikui…
Paskui vaikai užaugo- vienas tapo statybininku, kitas- futbolininku, trečias- ūkininku… Viena mergaitė įgyvendino savo svajonę dirbti pardavėja, dar viena mergaitė tapo dailininke, o vienas berniukas net išmoko pilotuoti lėktuvą! Pati mažiausioji mergytė užaugusi liko gyventi su savo tėvais, ir retsykiais priimdavo į savo šeimą vaikus, kurie buvo jų netekę… Nes ji žinojo, ką reiškia neturėti šeimos…
Svarbiausia, kad vaikai užaugo gerais žmonėmis- nuoširdžiais, sąžiningais bei skubančiais į pagalbą…
Galvojate tai pasaka? Ne, tai tikra istorija! Bet panaši į pasaką, tiesa?
***
Vaikai yra laimingi tada, kai gali nupiešti savo šeimą… Spalvotai.
