20161018 174514

Skudurinės Onutės fenomenas

 

 

Nuolat kovoju su mūsų šeimą iš visų pašalių puolančiais daiktais.

Bandau juos surikiuoti taip, kad jie tarnautų mums, o ne mes jiems.

Dažniausiai kovą laimi jie.  Aplink kojas besipainiojantys lyg katės „sužaisti“ žaislai, pavargę eiti praėjusio sezono batai, negyvas kalnas per didelių arba per mažų striukių, pamišusios dėl vienatvės pasimetusios kojinės ir pirštinės…Visa tai sutrikdo mano harmoningą sielą ir grubiai bombarduoja norą gyventi. Bet aš nepasiduodu! Bandau ir vėl.

Kita vertus, tikrai negalėčiau teigti, kad be paliovos tvarkytis man nepatinka. Nežinau ar būtų jauku gyventi idealiai sutvarkytuose namuose… bet man patinka procesas: nuolatinis mąstymas kaip patogiau susitvarkyti buitį. Arba visai nepatogiai, bet ypatingai meniškai. Arba visai nemeniškai, bet kad kažkas galėtų pasakyti „kaip ne pas žmones“…Mama man dažnai sakydavo „tu tikra Skudurinė Onutė“. Esu giliai įsitikinusi, kad didžioji dalis moterų iš prigimties yra Skudurinės Onutės, kurioms be galo miela valandų valandas knaisiotis ir dėlioti skudurėlius, siūlus, sagutes, juosteles, karoliukus…Kurioms smagu laiks nuo laiko perstumdyti baldus, apsimėtyti naujomis pagalvėlėmis, pasikabinti kitas užuolaidas. Kurioms smagu rudenį pradėti nerti kilimą ir žinoti, kad niekada jo nebaigsi. Kurioms smagu vasarą per pusdienį suraukti dukrai sijoną. Kurios metų metus saugo sutrintas, bet „neįtikėtinai“ žavias aplikacijas ir kalnus įvairiausių „paruoštukų“, kurie kada nors, savaime suprantama, bus prikelti antram gyvenimui. Kurioms taip paprasta susikurti iliuziją, kad su šia suknele atrodysi nepakartojama ir patirsi didžiausią savo gyvenimo nuotykį, o šiuo kostiumėliu aprengtas sūnus deklamuos savo pirmąjį eilėraštį darželyje, o šis pūstas sijonėlis dukrai sužadins jos romantiškus jausmus …na, apie vyrus geriau negalvoti, nes jie vis tiek nesupras…

Aišku, visi daiktai reikalauja priežiūros: juos reikia nuolat dėlioti, atrinkti, rūšiuoti…Tai suryja laiką, kurio aš neturiu. Todėl kartais patiriu frustraciją ir tada  kyla netramdomas noras viską sugrūst į šiukšlių konteinerį. Negalima! Juk geri daiktai turi teisę toliau gyventi. Beje, metamus į konteinerį batus visada surišu į porą, jei kas kartais norėtų dar juos panaudoti. Kad neatsitiktų kaip tam anekdote…

 

Kai nors trumpam pavyksta įvesti tvarką arba kai randu kam atiduoti dalį savo „turto“- sielą užvaldo palengvėjimo jausmas.

Kartais pasvajoju- jei turėčiau kokius du vaikus, tvarka būtų namuose. Dabar veiksmas vyksta taip – mes, visi vienuolika, be paliovos striksim lyg voverės rate: mudu su vyru tykiai patvarkom kokį užkaborį, tuomet vaikai, netyčia jį aptikę, kilsteli vieną antakį ir greit įveda savo tvarką, tada mes burbėdami savo mantras – vėl savo…Taip ir sukasi amžinasis gyvenimo ratas.

Kartais mane aplanko vizija –

kai vaikai išaugs, aš pagaliau pasieksiu absoliutaus susitvarkymo kulminaciją;

Ir palaimingai panirsiu į pasitenkinimo buitimi nirvaną.

Na, pabūsiu joje dieną, dvi…

Ir atsliūkins į sielą graudus liūdesys dėl taip greit prabėgusio gyvenimo;

Ir imsiu aš laukti, kad kas tą mano tvarką suardytų.

Ups, poezija užplūdo.

 

Tai gal visai smagu, kad jie viską verčia…Nors mano Skudurinės Onutės prigimtis turi peno veiklai…

Sukis, gyvenimo rate!