Išsipildymo akcija

…gyvenu su devyniais kitų žmonių pagimdytais vaikais. Dalinuosi su jais viskuo, ką turiu. Nesmerkiu jų tėvų, nes jie tiesiog pasimetė gyvenime…

…dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktį, kartais pasijuntu apsisiota/apvemta..

Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos.

Man atrodo, kad toks kelias teisingas – atsisakyti egocentrizmo ir nieko nesmerkti.

Per žinias girdime:

-kokia nors bendruomenė nenori  leisti steigti savo teritorijoje priklausomų žmonių reabilitacijos centro;

-gyventojai stoja piestu prieš socialinių būstų statybą jų rajone;

-mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus;

-tėvai reikalauja pervesti kažkurį moksleivį… kuo toliau;

-o dar tos paramos akcijos…vis mąstau, kodėl per jas taip negera? Tai greit greit nusiunčiu  tuos 3 Eurus, kad palengvėtų… Dirbau vaikų dienos centre su socialinės rizikos šeimų vaikais – tikrai jie ateina pavalgyti ir ramiai pabūti… skurdas ir tamsa gaubia Lietuvos kaimus ir miestus  kaip viduramžiais… Bet , visiems „likimo nuskriaustiems“ reikia ne tik to, ką mes jiems atsainiai numetame kaip šuniui kaulą…

-vaikams globos namuose reikia ne vienkartinių dovanų, o prasmingų žmogiškų santykių;

-neįgaliesiems ne gailesčio, o priėmimo į savo tarpą;

-daugiavaikiams – žinios, kad auginti daug vaikų garbė, ne gėda;

-visiems „kitokiems“- ne smerkimo, o empatijos.

Žinoma, kad kiekvienas vaikas – dovana. Jei jis „normalus“- mes, tėvai,  visuomenės akyse įgauname svorio, galime vaikščioti iškėlę galvas. O jei jis „kitoks“ – ką gi, gyvenimo loterijoje pralošėme ir mūsų svoris tose svarstyklėse išgaravo…

Ką darome mes? Neturėdami laiko savo vaikams, apipilame juos dovanomis, nes buvimas kartu vargina, lai žaidžia … Nusukame akis nuo Dauno sindromu sergančio vaiko, nes nejauku…Tylime, kai girdime besikeikiančius viešojoje erdvėje jaunuolius, tylime, kai rūko pradinukas..  Ir labai labai pykstame, kai kažkas ir kažkoks kėsinasi į mūsų erdvę.

Visi esame unikalūs. Ir gyvenimo keliu turime pražygiuoti oriai bei garbingai. O jei šalia rieda neįgaliojo vežimėlis, pasinaudokime proga – pakalbinkime, galvą guldau, sužinosime kai ką įdomaus, jei šalia žmogus, su kitokia patirtim nei jūsų, šnektelkite, būtinai ką nors išmoksite … Mes galim daug ką duoti vieni kitiems. Jei…stabtelsime ir pasikalbėsime, nes esame žymiai arčiau vieni kitų nei įsivaizduojame.

„Aš neturiu ambicijų pagauti jums didžuvę, nei duoti meškerę. Aš tiesiog eičiau kartu su jumis žvejoti“,- štai kaip paprastai  tai įvardina režisierė S. Masteikaitė.

Jei dažniau  būsime su „kitokiais“ kartu – tiesiog tyliai kalbėsimės – tai jiems bus geriausia išsipildymo akcija.