20160805 231010

Kita medalio pusė

”Tikrai grąžinsiu tave į vaikų namus, užteks, aš NEBEGALIU!!! Kodėl turiu taip alintis? Mano gyvenimas byra į šipulius, turiu pasirinkti: tu arba kiti mūsų vaikai…Stengiausi iš visų jėgų…reikia pagaliau drąsiai pripažinti – NEPAVYKO…juk tave gali pasiimti kiti žmonės, gal jiems pasiseks labiau…Kaip man bus lengva gyventi, kai tu nuo ryto iki vakaro nereikalausi, nemeluosi , nemanipuliuosi, supykusi klykdama negriūsi ant žemės, nematysiu kaip tyčia žaloji save, nuo tavo nuolatinės agresijos  pailsės kiti vaikai…“

Nesijaudinkit, šios emocijos skirtos tik sutrintai užrašų knygelei, rašytai prieš ketverius metus.Veju tokias mintis šalin, nes taip pasielgti aš NETURIU TEISĖS, pati pasirinkau tokį sunkų kelią…Kaip mums besisektų – kelio atgal nėra! Tai saviapgaulė, taip mąstant tampa šiek tiek lengviau tik tuo metu, kai esu pikta ir pasimetusi…ir… šios mergaitės greičiausiai nepasiims niekas, dėl amžiaus ir įrašų byloje…

Galvojote, kad auginti svetimus vaikus rojus? Visažiniai Delfi komentatoriai, nėra tokių pinigų, kad „apsimokėtų“ auginti svetimus vaikus! Besišypsančių kūdikėlių nuotraukos Facebook tik geroji medalio pusė. Yra ir kita…

Kai parsiveži vaiką iš globos namų į šeimą, prasideda „medaus mėnuo“: vaikas tirpsta nuo dėmesio, švelnumo, kurio niekada negavo, pagaliau išmoksta šypsotis, paskui juoktis balsu…ateitis žada būti rožinė. Suaugęs lydosi nuo savo gerumo ir jaučiasi gelbėjąs pasaulį. Tik tas mėnuo baigiasi .Tenka nusistatyti žaidimo taisykles. Va tada ir prasideda…Prasideda tikrasis darbas – atkaklus, metodiškas, kasdienis…reikalaujantis neišsenkančios energijos, jėgų, paramos (kurios, beje, Lietuvoje beveik nėra)…Tai tęsiasi ilgus metus. Kuo vaikas vyresnis – tuo ilgiau. Beje, gali ir nepasisekti…Kartais ir nepasiseka…nors  ne visada pasiseka ir su savo vaikais…

Mūsų emocijų skalė kasdien šokinėja lyg teniso kamuoliukas: nuo beviltiškumo ir pykčio iki džiaugsmo ir euforijos… Pink – pong!  Aš kasdien mirštu ir vėl prisikeliu kaip Jėzus…Kasdien nusiviliu ir vėl tikiuosi. Kartais vakare nebegaliu būti šalia vaiko, o ryte, kai saulė apšviečia mūsų pievą, bandau prisiminti, ko gi čia vakar taip jaudinausi? Kartais pati sau atrodau it sugedusi muzikinė dėžutė, įkyriai grojanti tą pačią melodiją…Jei man nerūpėtų šie vaikai, jie man nesukeltų tiek emocijų ir jausmų…Ne ką geriau sekasi ir mano vyrui. Jei mano galva prikimšta ped. /psich. literatūros, jo – tikrai ne. Bet jam padeda blaivus protas ir aiški logika. Taip, tenka pripažinti,  mūsų gyvenimas tikrai nėra nuobodus.

Kaip po juodžiausios nakties nušvinta aušra, taip po alinančio kasdienio darbo tyliai atsėlina trečiasis globos proceso etapas – ima ryškėti pirmieji darbo rezultatai.

  • Mamyte, gal tau padėti? Aš galiu..
  • Žiūrėkit, mūsų mylimas tėvas parvažiavo…
  • Kaip aš jus myliu…

Po to būna ir ketvirtas etapas – pasitikrinimas ar vis dar yra tos ribos…Kad neužmigtume ant laurų…Būkime budrūs…

Palinkėkit mums kantrybės. Jos mums prireiks.

Na, gal ne viskas taip blogai, juk ryt ir vėl patekės saulė!