Pamoka, kurią reikia išmokti
Mielas Rapolai,
Prabėgo dar vieni metai. Tau jau septyneri! Vėl bus šėlionės, dovanos, tortas ir daug juoko… Kaip greit tu augi! Kaip savo betarpiškumu džiugini mano sielą!
Kiek visko jau buvo tavo gyvenime… Aišku, kai ką gal derėtų pamiršti, bet… Kartais nemigos pritvinkusiomis naktimis bandau įsivaizduoti, ką jaučia vienuolikos mėnesių kūdikis, atskirtas nuo mamos ir atsidūręs visiškai svetimoje aplinkoje… Jis turėtų verkti… ilgai, nepaguodžiamai, kol pavargęs užmigs, visas virtęs vienu nerimu… Prabudęs ir vėl pajaustų stingdantį vidinį šaltį… Virsmas, kai vaiko siela dūžta į šipulius, kuriems sulipdyti vargu bau ar užteks gyvenimo… Baisiau gali būti tik mirtis… Kur ta riba, kai būtina atskirti kūdikį nuo mamos, o kur dar galima padėti jai jį auginti? Teoriškai tarnybos viską atlieka nepriekaištingai, o žmogiškai? Kodėl jaučiu, lyg mes, suaugusieji, būtume tau, vaike, skolingi? Kodėl? Kaip atsikratyti tuo nesmagiu jausmu?
Stebiu ir negaliu atsistebėti tavo elgesio kraštutinumais… Nebijai pasiklysti, bet bijai vandens ir prisilietimų… Nekalbi, bet skaitai… Nevalgai mėsos ir nuolat esi ištroškęs.
Ech, ir kaip tu myli visus žmones, niekada nepyksti ilgiau nei sekundę, nuolat esi „čia ir dabar“, viskuo domiesi ir stebiesi…
Esi klasikinis nesaugaus prieraišumo pavyzdys. Gali eiti bet kur ir su bet kuo- neturi svetimų žmonių baimės. Priešingai, gebi užmegzti ryšį net nekalbėdamas. Stebėdama tave, tiesą sakant, žaviuosi tavo sugebėjimu taip lengvai bendrauti, kurio man teko mokytis daugybę metų… Tu gali kine paprašyti vaiko popcornų, gali sėsti į mašiną su pirmąkart matomu žmogumi, gali su svetimais daiktais elgtis kaip su savais… Riba tarp “mano” ir “tavo” tau yra išsitrynusi…Tai gal iš šono atrodo žavu, bet nėra gerai…
Visur jaustis kaip namuose- yra sutrikimas, atsiradęs dėl ankstyvoje vaikystėje prarastų namų ir ryšio su vienu žmogumi. Juos turėti vaikui yra gyvybiškai svarbu! Nes tuomet žmogus gali iš savo saugių namų išeiti į sociumą, gali vėl į juos grįžti ir visur jaustis saugiai… Kiek kartų stebėjau, kaip kūdikis lengvai atsiplėšia iš mamos glėbio, ir patyrinėjęs aplinką, vėl į jį grįžta… Nes jis žino, mama šalia, jeigu ką… Tai yra prigimtinė vaiko teisė, bet ne visiems vaikams pavyksta ja mėgautis…
Mes su tavimi jau ketverius metus…Nuo pirmos dienos tu vadini mane mama ir mūsų šeimoje jautiesi kaip namuose…Ar esi prisirišęs prie mūsų? Sunku pasakyti…
Tu esi didžiausias mano pedagoginis rebusas. Taip norėčiau suprasti, ką slepia tavo žavi galvelė, kas joje vyksta? Jausdama savo beviltiškumą tavo atžvilgiu, nuolat tampiau tave pas specialistus. Ar gavome atsakymus? Ne! Nes psichikos sveikata Lietuvoje yra durys, nuo kurių pamestas raktas. Pykau ant tų specialistų, nes pildydami popierius, jie dažnai pamiršta pažvelgti į vaiką… Ai, paskui nurimau, susitaikiau ir tada mes ėmėme ramiai gyventi. Žinoma, kartais imu graužtis, kad darau per mažai, tuomet vėl kiek pasiblaškome… Pykau ne dėl diagnozių, pykau dėl sistemos, kuri tokiems vaikams kaip tu nepalieka išeičių… Nes galvoti, kad jų nėra būtų kvaila.
Kai matau tave, nuolat įnikusį į knygas ir įdėmiai jas studijuojantį, suprantu, kad perprasti tavo smegenų veiklos man nepavyks. O gal ir nereikia? Nereikia kovoti bei priešintis likimui, reikia rasti priimtinus būdus sugyventi… Tu esi kiek kitoks, bet visi vaikai yra kitokie tam tikru atžvilgiu. Kaip, beje, ir suaugę… Tik suaugę galvoja, kad jie viską žino geriau…
Kai stebiu tave važinėjantį dviračiu, užkrečiančiai besijuokiantį, draugiškai žaidžiantį su broliu, savo žydromis akimis smalsiai stebintį pasaulį, suprantu – kiek daug dar iš tavęs man reikia išmokti! Manau, gal daugiau nei tau iš manęs. Tu esi pamoka, kurią privalau perprasti… Ačiū, tu man atvėrei akis ir mano matymo lauką pakreipei kitu kampu…
Viskas, yra gerai. Myliu tave. Eime, torto…
P.S. Šis laiškas labiau man pačiai, nei tau… Nes tau viskas yra gerai.
