Mūsų aukseliai
Grįžtant iš vaikų vasaros stovyklos namo, mūsų stovyklautoja neatsikvėpdama bėrė įspūdžius. Didžiausią poveikį jai padarė vaikai, su kuriais susipažino… Kokių tik jų nebūna!!!
- Viena mergaitė, tik įsivaizduok, visai nemoka pralaimėti. Kai ji pralošė konkursą- taip susinervino, kad bandė iššokti pro langą… Kitos tokios silpnos, kad nepaneša savo kuprinių. .. Viena kambariokė negražiai kalbėjo apie kito namelio mergaites… Kelios mergaitės vis verkė, kad pasiilgo tėvų… Viena sakė, noriu namo, nes čia nei vienos minutės laisvos…
- Apie save papasakok…
- Na, sakiau, kad nešoktų per langą, krepšius panešiau… Aš tai dar tris savaites norėčiau čia būti… Dar man sakė, kad mano šypsena užburianti… – ir paskleidžia mums tuos savo burtais… Lietingas vakaras nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis ir atspalviais… Oi, kaip pasiilgau… aukselio savo…
Iš palaimingos būsenos realybėn sugrąžina verdiktas:
- Daug smegenų ir daug raumenų reikėjo stovykloj!
Pokalbis sukėlė minčių… ne apie stovyklą, apie mus ir mūsų vaikus.
Ar tik ne per daug mes juos saugom? Nuo uodų, „blogų“ vaikų, netikusių pedagogų, prastesnių gyvenimo sąlygų. Nuo peršalimo, perkaitimo, pervargimo.. Nuo skurdo, alkio, priklausomybių… Nuo gyvenimo.
Apgaubiam juos meile, kuri iš tiesų, pasigilinus ir atmetus tai, kas netikra, greičiausiai yra begalinis noras, kad vaikui sektųsi labiau nei mums pasisekė gyvenime, kad jis viską pasiektų greičiau ir ne taip skausmingai kaip mes… Kad savo gyvenimo pabaigoje pagaliau galėtume atsipūsti ir pasidžiaugti- bus kas pratęs mūsų gyvenimą…
Netyčia pakliuvus į mamyčių forumus kartais pasijuntu kaip ateivių planetoje…Visos naujai ir senai iškeptos mamytės kone kraustosi iš proto dėl kiekvienos vaiko bėdelės…Suprantu, kūdikėliai, kurie be mūsų pagalbos neišgyvens…Tikrai svarbu kiek kartų į parą tuštinasi mūsų „aukselis“ bei kokios koncistencijos turiniu… Mamoms sunku iš karto nutraukti bambagyslę. Todėl dar kurį laiką jos kalba keistai- „mes jau mokame tris žodžius ir sisiojame į puoduką“…
Tik kai „aukselis“ jau senai ne kūdikis, dažnu atveju jis vis dar apgaubtas absoliučiu dėmesiu, be kurio jau nebemoka būti. Dažai „mes“ būna tol, kol „aukselis“ nesuranda antrosios pusės… O ji juk, aišku, mums nepatiks…nes mes nenorime savo aukseliu su niekuo dalintis…
Kai mano vaikai buvo paaugliai, kartais sulaukdavau susirūpinusio tėčio skambučio su kategorišku reikalavimu, kad mano vaikas „nedraugautų“ su jo vaiku. Kadangi to pažadėti negalėjau, kurį laiką skambučiai kartojosi, kol vieną dieną virto anekdotiška situacija…Kadangi telefonu mano ir paaugės dukros balsai skamba panašiai, ji ir pasišnekėjo su savo draugės tėčiu. Mano vardu…Skambučiai kažkodėl liovėsi, turbūt tėtis suprato, kad su šia mama draugauti irgi nereiktų…
Iki šiol nesuprantu, kaip galima iš vaikų reikalauti „nedraugauti“? Turbūt tai tik tėvų beviltiškumo šūksnis- kai vertybės, kurias įdiegėme vaikui kažkodėl neveikia…
Nesenai žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė, kad nebeliks specializuotų mokyklų, o jas lankę vaikai bus integruojami į bendrojo pobūdžio mokymo įstaigas. O varge, kaip piktinosi „aukselių“ tėvai… Negalėčiau įvertinti visų pliusų ar minusų, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad nieko mūsų aukseliams nenutiks, jei jų klasėje atsirastų „ypatingas“ vaikas…
Nieko jiems nenutiks, jei kartais stovykloje teks miegoti palapinėje ar valgyti veganišką maistą.
Nieko jiems nenutiks, jei kartais kažkur pralaimės…
Nieko nenutiks, jei jų reikalavimai bei norai bus išpildyti ne iš karto…
Mūsų kartai sunku tinkamai ugdyti vaikus, nes turime labai ribotą tolerancijos kiekį.
Belieka tikėtis, kad mūsų vaikai jos turės daugiau.
Ir šį bei tą dėl to nuveikti.
