Ori šuns senatvė, ne Brisiaus galas
Štai mūsų Petras. Senukui jau 15 metų. Vardą jam suteikė mano vyras. Jo paaiškinimas skambėjo maždaug taip – „kad turėčiau su kuo Petro-Povilo vardo dieną švęst“…Nesigilinau – supaisysi tuos vyrus…Tai jau 14 metų ta šventė mūsų namuose atrodo maždaug taip: prie stalo sėdi du senukai, atsiprašau, vyrai pačiame gražume, ir tyliai rymo kiekvienas su savom mintim. Petras visada tupi ant kėdės šalia Povilo-juk šventė abiejų… Petras visada gauna dovaną – tik ką iškeptą vištą…Iš pradžių iš netikėtumo jis pasimesdavo, dabar jau nebe…
Kaip bėga laikas…Regis visai nesenai, praradę savo šunį, ėjome su vaikais į Kalvarijų turgų, pirkti naujo. Šuo buvo brokuotas – sulūžusi uodega, todėl kainavo nedaug – „butelio“ kaina… Nesiderėjome ir palikome grąžą, juk nepadoru dėl gyvo padaro derėtis…
Mano tvirtu įsitikinimu, kiekvienoje šeimoje, ypač, kur yra vaikų, turi gyventi ir šuo. Žmogaus santykis su šuniu ypatingas, nuskriausime save to nepatyrę…Tai išgyventi turi ir vaikai. Suaugę tik būna šalia ir paaiškina įvairias situacijas…Šunį visi išmoksta prižiūrėti, randa bendrų sąlyčio taškų. Kartais šunys serga – patirtis vaikams, kartais jie miršta – skaudi patirtis vaikams….Taigi, mūsų namuose nuolat gyveno šunys, kartais net keli…Ir atsirasdavo jie, laikantis mūsų „šunų filosofijos“ pagrindinio credo – teisę gyventi turi visi. Todėl mūsų draugų veislė, kaip įvardino vienas girtas veterinaras, puikiai operavęs naktį mūsų šunį, -„ Lietuvos lenciūginiai“. Na, mes niekada nerišame jų prie lenciūgo…. Dar tas veterinaras įkišęs mažam šuneliui į koją per didelį strypą, pasakė: „neturiu kito – kasdien suleisit vaistus“. Niekada to nedariau…Bet kai tavo artimajam gręsia pavojus, juk įgauni nerealių sugebėjimų…
Paskui vaikai išaugo. Petras jų laukia, nuoširdžiai džiaugiasi, kai apsilanko. Kaip ir aš… Dabar Petras serga vėžiu ir, ko gero, skaičiuoja paskutiniąsias šioje žemėje dienas. Bet jo gyvenimas buvo „geras“, o senatvė – ori. Daugelis Lietuvos senukų galėtų pavydėti. Jis turi šeimą, mes gerbiame jo senatvę: neskubiname, kai šuo lėtai krypuoja, įsileidžiame į namus, kai jis to nori, dalijamės savo maistu, nes jam nėra nieko skaniau (pasiklaustumėte, šunų dietologai, kartą pačių šunų nuomonės). Dabar Petras sunkiai atsikelia, kartais griūna eidamas ar už ko užkliūva…juk senas“ ŽMOGUS“, sako mano vyras ir vaikai.
Petras dar spėjo užsiauginti sau pamainą – jauną šunytį, kurį dukters draugas rado dėžėje prie stoties…Petras puikiai atliko savo tėvo pareigas: mažius aršiai saugo namus, bet visada pavalgyti leidžia pirmam senukui. Juk tėvus reikia gerbti. O miega jie abu susiglaudę, kaip žmonės: taip jaukiau. Turbūt šunys, gyvendami su žmonėmis, sužmogėja. Beje, Petras visada miegodamas galvą pasideda ant pagalvės, o į klausiamą intonaciją, aiškiai išsako savo nuomonę (tikrai ne ją išloja).
Ar tik ne taip turi senti ir žmonės : oriai, ramiai, solidžiai… Juk jau viskas, kas geriausia, yra nutikę…
