Akmeninė širdis
Šią širdį nesenai gavau dovanų. Barbora niekada nesigyrė, kur ją rado ir kodėl laikė tarp savo brangiausių daiktų. Tai buvo jos paslaptis. Neklausinėjau. Todėl, kai nusprendė man ją atiduoti, buvau apstulbusi…
- Širdies formos akmuo, – tepasakė.
Prasmę teko dėlioti pačiai. Ko tik gamtoje nebūna… Ir akmuo turi širdį… mąsčiau… Ši dovana labai simboliška- esame tiek susipainioję savo šeimos/ giminystės/ bendrumo ryšiuose, kad net neįstengtume atsipainioti. Tik retsykiais lyg ir prisimenu faktą, kad prieš dešimtį metų ši mergytė man buvo tiesiog naujai sutiktas žmogutis… Žmonių jausmai gali keisti net akmenis…Greičiausiai taip. Žmogus gali priversti akmenį įgauti širdies formą… Ai, nesvarbu, vienareikšmiškai, tai pati brangiausia dovana, kurią esu gavusi… Nes jaučiuosi lyg laikyčiau tikrą širdį delne…
*****
Sako, obuolys nuo obels netoli nurieda… Aš tikiu, kad gali nuriedėti taip toli, kad neatskirsi nuo kurios obels, o gal net neatskirsi iš kurio sodo… Nesu tobula mama, bet tvirtai žinau, kad mano vaikai bus tobulesni nei aš.
*****
Norėčiau atsiprašyti savo vaikų dėl daugelio dalykų, kurie įvyko mūsų bendrame gyvenime.
Savo pirmagimės- nes ji taip trumpai tepabuvo vieninteliu savo tėvų vaiku. Buvome tik ką „iškepti“ tėvai, todėl jai teko mus mokyti- kantriai ir su meile… Dar – už prisiimtą atsakomybę dėl visos mūsų šeimos…
Antrosios dukters atsiprašyčiau, nes nemokėjome gyventi su išmintingu, talentingu daugelyje sričių vaiku. Nes nesugebėjome atskleisti visų jos gabumų…
Vyresniojo sūnaus- nes tiesiog buvo tobulas vaikas, nieko nereikalavęs ir neįrodinėjęs. Jis tiesiog augino savo tėvus…
Mažylio- nes apgaubėme perdėtu rūpestingumu ir rinkome visas kliūtis nuo jo kelio…
Barboros- nes apgaubę ją visa savo meile, vėliau nusprendėme ją dalinti ir kitiems vaikams.
Agotos- nes pažadėję žūt būt ištraukti ją iš pasenusios sistemos, vargu bau ar padarėme viską ką galėjome…
Mortos- nes tvarkytis su jos temperamentu bei pažeistumu, sekėsi sunkiai…
Rapolo- nes laikas nuo laiko nusivildavome jo gebėjimais ir nuleisdavome rankas…
Liepos- nes nesugebėjome jos atskleisti…
Austėjos ir Aurimo- nes ne visada randame laiko ramiai atsakyti į jų klausimus bei apgaubti kasdienine meile…
Mažylių nėra dar dėl ko atsiprašinėti… darome viską kiek tik įmanoma.
Dar atsiprašyčiau vaikų dėl daugybės atvejų, kai neišgirdau, nepastebėjau, neišklausiau… Atsiprašyčiau už pykčio iškreiptus moralus, kuriais retsykiais juos apdovanodavau… Už laiko, kurį galėjau skirti kiekvienam vaikui, stoką..
Atsiprašyti būtina, nes nuoskaudos kaupiasi ir neleidžia eiti pirmyn. Trokštu, kad mano vaikai nekauptų sieloj akmenų… Net jei jie ir širdies formos….
Vaikai, mes auginome jus taip, kaip sugebėjome. Net jei jums taip ir neatrodo.
*****
„Akmeninė širdis“- yra tik žodžių junginys. Kiekviena gyva būtybė turi tikrą širdį- gyvą, plazdančią nuo skraidančių joje drugelių, apmirštančią nuo nerimo dėl vaiko, pamirštančią plakti nuo įtampos dėl savo vaiko, sustojančią dėl vaiko gyvybės…
