20180901 103312

Apie vaiko globos esmę

 

Mylėti „gerą“ vaiką- paprasta, o pamėgink pamilti tą „dygliuotąjį“, prie kurio priartėjęs vis skaudžiai įsiduri į kurį pasišiaušusį  jo spyglį… Beje, neretai jis ir nenori, kad prie jo artėtum… Arba taip bando parodyti…

Pirmiausia ką turi padaryti- išvalyti savo galvą nuo bet kokių išankstinių nusistatymų ir, ginkdie, neklausyti mamos, tetos ir gerosios  kaimynės. Nuostata turi būti viena- kaip besisektų, mes būsim kartu. Nevalia galvoti- gal pabandom… Šiukštu.

O tada pradėti artėti… Kasdien, po daug kartų… Džiugiai ir viltingai… Neskubriais žingsneliais… Lyg grakščiai šokant…

Kai vėl įsidursi į spyglį, nepyk, neįsižeisk, nekaltink vaiko … Jis nekaltas, kad yra su spygliais…

Įsidursi dar daug kartų-  nusivalyk kraują, vėl bandyk apkabink, paglostyk… Tik atsargiai. Neįkyriai. Nenubaidyk atgimstančių jausmų drugelio…

Nesitikėk, kad sukursi savo kloną, perduosi savo vertybes… Tikrai nepavyks. Gal paliksi kokį pėdsaką vaiko gyvenime, o gal ir ne… Tiesiog šiandiena priklauso jums. Daryk tiek, kiek gali. Negalvok, kad gali viską.

Auklėti gali tik mažą vaiką, paskui privalai rasti būdų kartu gyventi. Tiesiog. Kasdien. Abiem kartu.

Meilė, kaip žinia, atsėlina palaipsniui. Augant kasdieniam prieraišumui, atbundant prisnūdusiems jausmams. Jos neužsakysi kaip mėgstamo patiekalo sočiai vakarienei, todėl duok sau laiko…

Jei meilė neateina ir po kelerių metų, problema yra tavyje… Kažko nesi išsprendusi , turi nuoskaudų, nesi atvira…

 

O belaukiant meilės ir betobulinant save (ne vaiką) , elkis pagarbiai, nepasimesk smulkmenose ir momentinėse emocijose…

Jei nepavyks, būsi padariusi viską, kas įmanoma.  Tuomet, nekaltink nei savęs, nei vaiko.  Priimk tai. Paleisk.

 

Viskas.

Tik tiek.

 

P.S. Kad man tai kas būtų pasakęs anksčiau… Nors būčiau nepatikėjusi…