20190308 205215

Laiškas viltį beprarandančiam globėjui/įtėviui

Žinau, kaip  jautiesi: skęsti nevilty, emocijos šokinėja nuo kaltės, pykčio iki vis sužybsinčios  kvailos vilties. Apie tai su kuo nors kalbėti nejauku ir gėda, bet nuolat apie tai mąstai…

Manau, globėjų/ įtėvių paruošimo sistema vis dar netobula- vengiama pasakyti, kad tikėtina, jog vaikas turės raidos ar mokymosi sutrikimų, o emocinių – turės tikrai. Todėl ramus jūsų šeimos gyvenimas, tikėtina, virs košmaru realybėje. Ypač tai reiktų pabrėžti tiems, su rožiniais akinukais, trokštantiems tobulos šeimos ir vaiko pagalba sprendžiantiems savo bėdas.

Globos centrai egzistuoja, bet kol kas  ne tam, kad padėtų…

***

Bet šiam likimo išbandymui, tikiu, galima pasiruošti tinkamai. Pasidalinsiu savo atradimais…

Mes esame dviese- jis, menkos savivertės, pasitikėjimą suaugėliais praradęs ir išlikimo pamokas išmokęs vaikas ir aš, blaiviai situaciją vertinantis, vaiko raidą išmanantis ir keistis pasirengęs suaugęs žmogus. Nereikia svaigti, kad aš  vaiką myliu, dar ne,  aš tik esu pasirengęs jį pamilti, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Paradui vadovauju aš- sukuriu taisykles, kurių visi bandom laikytis. O paskui būna daug ir visko – laimės, ašarų, neapykantos, susitaikymų, atsiprašymų, piktų/ švelnių žodžių… Chaosas… Bet tvirtai žinau viena- kelio atgal nebėra. Šią gyvenimo atkarpą mes žygiuosime drauge- gal klupdami, gal dainuodami, gal apsikabinę, gal apsižodžiavę, bet greta viens kito. Net jei tai vaikui ir nepatiks. Net jei nepatiks ir man.

Aš susirinksiu visa įmanomą informaciją apie vaiką: jo ligšiolinį gyvenimą, persirgtas ligas, stiprybes bei silpnybes.

Aš visais man žinomais ar intuityviai jaučiamais būdais kelsiu vaiko savivertę tol, kol ji taps normali.

Aš įpratinsiu vaiką kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi, ką mąsto vienu ar kitu klausimu…

Aš niekada nesakysiu: jei tu blogai elgsiesi, aš grąžinsiu tave į vaikų namus. Nes taip gąsdinti  būtų žema. Vaikas ir taip nerimauja bandydamas išsikovoti savo vietą naujoje šeimoje. Jam reikia padėti pasijusti saugiai.

Aš neklausysiu aplinkinių kalbų, nematuosiu vaikui kažkieno elgesio modelio, netikėsiu mitais ir kovosiu su stigmomis, gaubiančiomis nebiologinio vaiko auginimo faktą.

Aš bandysiu suprasti ką savo blogu elgesiu vaikas bando pasakyti…

Aš ne iškarto, bet išmoksiu kontroliuoti savo pyktį bei kitokias emocijas…

Aš nepyksiu ant vaiko, tik elgsiuos taip, kad jis imtų elgtis geriau.

Aš  nekabinsiu vaikui etikečių, net ir sužinojusi jo diagnozę. Tik intensyviau ieškosiu pagalbos- mums abiems.

Aš kasdien leisiuos kartu su vaiku į pozityvių emocijų paieškas…

Aš nekelsiu vaikui neįveikiamų reikalavimų, o vertinsiu jo pažangą. Nelyginsiu vaiko nei su savo biologiniais vaikais, nei su kitais… Nes jis – vienintelis.

***

 

O gal aš viso to ir nedarysiu…

Gal tiesiog gyvensiu kaip išeina, bet niekada neprarasiu vilties. Nes būsiu jau vaiką pamilusi. Ir nesvarbu man niekas.

Už tai kaip vaikui seksis su manim gyventi,  atsakomybę  prisiimu aš.

Net jei mums visai nesiseks, aš tikėsiu ir lauksiu. Nes, Dievas mato, atvėriau jam savo širdį…

***

Tavo vaikas jau paauglys? Nebeauklėk. Klausyk, kalbėk ir lauk. Tik neišsižadėk. Nes apgauti antrąkart nevalia.