Meilės atspalviai
Kai manęs su šypsena lūpų kampučiuose klausia: „Ar tu savo globotinius myli TAIP PAT, kaip savus vaikus?“, atsakau- „ Ne, aš visus vaikus myliu skirtingai“. Nėra taip, kad vieną myli, kito- ne. Tiesiog ta meilė turi šimtą atspalvių. Nes santykiai su vaiku vienaip ar kitaip susiklosto dėl daugelio priežasčių: mamos ir vaiko įgimtų savybių, charakterio, temperamento, gyvenimo aplinkybių…
Motinos meilė vaikui išaukštinta bei apipinta ditirambais. Deja, realybėje būna visaip. Juokinga, bet kartais tėvai laukia sūnaus, o gimsta dukra… Arba vieniša mama augina sūnų, kuris yra kopija vyro, ją taip įskaudinusio… Arba vienas vaikas taip panašus į mamą, o kitas, deja, į tėtį… Arba mama net nemoka mylėti, nes jos nemylėjo…
Kiekviena mama, kuri dieną naktį graužiasi, kad vieną vaiką myli labiau nei kitą arba nesugeba pamilti vaiko, taip kaip tikėjosi, turi žinoti, kad taip kartais nutinka. Ir tai nėra nei gėda, nei labai blogai. Nereikia užsiimti savigrauža, geriau visą energiją skirti pozityviam nusiteikimui- taip, deja, yra. Ką su tuo daryti ?
Įvairiose globėjų/ įtėvių grupėse kartais moterys, netekusios vilties pamilti „svetimo“, labai nedrąsiai dalijasi savo išgyvenimais, keldamos klausimą- ar normalu taip jaustis, ar nesu pabaisa, kas su manimi nutiko, kad aš, tokia jautri bei tolerantiška, nepajėgiu pamilti mažo vaiko?
Aš esu įsipareigojusi valstybei užauginti kitų žmonių pagimdytus vaikus. Bet nesu įsipareigojusi visų vienodai mylėti. Nes meilės įstatymais neįkrėsi. Nes jausmai nepavaldūs teisinėms normoms.
Moterys, neįstrikite šiame etape „nemeilės“ etape! Dažniausiai laikas viską keičia. Nes santykiai su vaikais visada yra procesas, pakankamai greit evoliucionuojantis.
Viena psichologė į klausimą, ar galima savo globotinio nepamilti išvis, atsakė: „Reikia laiko. Terminas- mažiausiai metai. Jei ir tada nepavyksta- priežasčių reikia ieškoti ne vaike, o mamoje“.
Ilgai mąsčiau. Nesutikau. Pykau. Ne ant savęs, ant vaiko. Aš darau daugiau negu galiu, tai kodėl jis elgiasi taip, kad iššaukia mano susierzinimą ar net (kaip, gėda!) agresiją?
Ir tada užtikau šiuos žodžius… „ Kai trūksta meilės, pats gyvenimas tampa bausme, ir tada bausmės ieškoma kaip paskutinio šanso išsikovoti meilę.“ (V. Levi). Dažniausiai su globojamais/įvaikintais vaikais mamos įsisuka į užburtą ratą- vaikas elgiasi blogai, nes jo meilės rezervuaras vis dar apytuštis, o mamos dėl blogo jo elgesio eina iš proto ir nesupranta kodėl į jų „meilę“ vaikas atsako blogu elgesiu.
Nėra kito būdo, tik vienas- siūlyti savo draugystę, paramą, meilę, ir … ignoruojant blogą elgesį, teigti gerą. Auginti menkiausius pozityvumo daigus, juos laistyti ir laukti, kol varnalėšos žydėt ims … Savo pavyzdžiu demonstruojant plieno tvirtybę, būti šildančia saule ir gaiviu lietumi… Gali ir nepražysti… O kartais apsipila rožių žiedais… Visko gamtoje būna.
Turbūt būna visaip, bet jei jau kartą apsisprendėme atverti svetimam vaikui savo širdies vartus, tai turėtų būti neatšaukiamas sprendimas. Juk nepuolame skirtis, radusios vyro puskojnes svetainės vidury… Juk neišmetame šuniukų, jei jie sugraužia stalo kojas bei fotelius, arba neatsisakome kačių, kurios tykiai, bet kasdien sisioja į mūsų batus…
Teks pildyti tuos meilės rezervuarus tol, kol vaikui bus gana. Net jei gana nebus niekada.
Galvoju, kad suaugę žmonės ieško psichoterapeutų ar Dievo pagalbos, naujų dvasinių kelių tik todėl, kad kažkas patvirtintų- Tu geras vaikas.
Geriau jam tai būtų pasakę vaikystėje. Pinigų sutaupytų…
