Mintys iš vienkiemio, kuriame auga devyni vaikai

Tebūnie… pirmasis įrašas.

• Kodėl rašau?

Nes negaliu nerašyti.

Nes gyvenu su  kitų žmonių vaikais, kurie perpildo emocijų rezervą, sukelia minčių chaosą, sujaukia idėjas, bet dovanoja jausmą „viskas vyksta taip, kaip turi vykti“.

Nes „svetimo“ tapimo „savu“ procesas labai sudėtingas ir sunkiai įveikiamas vienos šeimos pajėgomis.

Nes noriu dalintis savo globos patirtimi, mokytis iš kitų ir diskutuoti su norinčiais apie tai kalbėti. Noriu skleisti tolerancijos, gero sugyvenimo tarpusavyje  idėjas. Man rūpi ne tik vaikai, netekę tėvų globos , bet ir kitos socialinę atskirtį patiriančios grupės – neįgalieji, daugiavaikiai, specialiųjų poreikių vaikai…

Nes gyvenu vienkiemyje, kur pasisveikinti gali nebent su praliuoksinčiomis stirnomis ar praskrendančiais paukščiais.

Nes buvimas gamtoje be žmonių iškristalizuoja mintis, nuskaidrina sielą, sukelia polėkio bei kūrybos jausmus. Čia labai paprasta pagauti mūzą už uodegos, nes jų tiesiog knibžda…

Nes mėgstu viską dėlioti į stalčiukus. Į šį stalčiuką krausiu nuglūdintas išvadas, naudingas įžvalgas, idėjas.

• Kaip rašysiu?

Tikrai ne taip kandžiai kaip Užkalnis.

Tikrai ne taip protingai kaip Debesyla ar Rokiškis Rabinovičius.

Ne taip gražiai kaip Sigita iš Ten, kur namai.

Bet taip, kaip galiu tik aš: vidutinio amžiaus, gyvenimiškosios patirties turinti ir nebijanti rizikuoti , moteris.

• Kam rašysiu?

Žmonėms, norintiems dorai gyventi ir sugyventi.

• Kaip įsivaizduoju tobulą įrašą?

Jis privalo paliesti visus pojūčius: lyg žvelgtume nuo aukšto Neries skardžio į apačioje knibždantį Vilnių, virš galvos tyliai sklandant angelams ir paukščiams →regos pojūtis, kremstume tekstą, kuriam apibūdinti tiktų epitetai: cukruotas, su traškia plutele (tik subalansuotas ir implantams)→skonio pojūtis, galvoje tyliai skambant mėgstamai muzikai →klausos pojūtis…Tekstas privalo būti toks tikras lyg galėtume jį paliesti→lietimo pojūtis…Vargu ar man taip pavyks, bet pabandyti galima.