Laiškas Saulytei
Kai buvau jauna, buvau įsitikinusi, kad kada nors parašysiu knygą… net pavadinimą buvau sugalvojusi- „Saulės siela“… Maže, ta knyga turėjo būti apie tave! Aišku, tuomet dar nebuvo nei Saulės, nei jos sielos… Bet mintyse aš jau būriau tave. Visada žinojau, kad tu atsirasi mano gyvenime kokiu nors neįtikėtinu būdu.
Pirmoji žinia apie tave tikrai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus- nelaukta ir netikėta. Bet ji nenutrenkė mūsų, o sušildė… Suvokiau, kad staiga atsidūriau per žingsnį nuo to, ką žinojau įvyksiant. Žinia buvo tokia – mūsų imami globoti vaikai turi sesutę, kuri „lyg ir“ yra kūdikių namuose. Tai buvo pasakyta tarp kitko, paliekant vietos įvairioms interpretacijoms…Tik vėliau sužinojome, kad tavo mamai nebuvo leista tavimi pasidžiaugti, nes trečią dieną po tavo gimimo atėjusi socialinė darbuotoja pajuto namuose „smalkių“ kvapą ir tu buvai skubiai nugabenta į kūdikių namus.
Žinia apie tavo egzistavimą faksu, el. paštu ir telefonu sklandė tarp valdiškų įstaigų ilgus penkis mėnesius. Gerbiamasis D. Pūras pasakytų- per ilgai, nes trys mėnesiai tokioje įstaigoje pakerta norą gyventi – sutrikdo kūdikio raidą ir apipila ligomis…Nors esi mažiausiai pažeistas mūsų vaikas…
Dienos kapsėjo vienodos kaip pilki debesys, slenkantys pro „kūdikyno“ langą. Ėmiau nerimauti – kaip mano knyga be pagrindinio personažo? Į nekantrius mano skambučius valdininkai atsakydavo: „Hmm…a-a-a…mha…“ Dėkui tau Viešpatie, kažkas visgi pastebėjo, kad mažylė turi sesę ir brolį, kuriuos globoja nuostabi šeima (na, taip sakoma) …
Ir !!! Vieną šiltą pavasario rytą iš įrašo byloje tu virtai realia mažyle, snaudžiančia vežimėlyje po obelim kūdikių namų kieme. Mano išburtas vardas jau turėjo ne tik sielą, bet ir kūną. Saldžiai miegojai, iš pražiotų lūpyčių tik ką buvo išsmukęs čiulptas nykštys… Atrodei stebėtinai panaši į brolį ir… labai balta, lyg be kraujo…
Kai jau drįsau pagalvoti, kad tavo vargai baigėsi, mums pranešė, kad turi sveikatos bėdų: mažakraujystė ir greitu laiku numatyta operacija. Ore pakibo nebylus klausimas: „Ar Jūs ją imsite…tokią…?“ Cha, pykau, žinoma, ką tai keičia? Mano knygos herojus nebūtinai turi būti idealios sveikatos!
Dienų kapsėjimas įgavo pagreitį- laikas ėmė srūventi vis greičiau. Tu augai, sveikatos bėdos baigėsi. Iš mažyčio blyškaus spindulėlio tapai vis smarkiau šviečiančia Saulele. Pataikėme su vardu! Dabar mes jau galime gyventi be šviesos – turime savo asmeninį šviesos ir šilumos šaltinį.
Esi gyvesnė už žaibo blyksnį, greitesnė už vėją, visur esanti, visus mylinti, visiems vadovaujanti ir už visus nusprendžianti…Pykti ant tavęs neįmanoma, nes šimtą kartų per dieną pasitikslini:
- Ar mes dabar nesusipykę?
Tėvą pakerėjai bematant – pasiilgsta tavęs per pusdienį. Tave auginti vienas džiaugsmas- jaučiuosi mirkstanti iki ausų gerų emocijų vandenyne: moki ne tik imti, bet ir duoti. Nuolatinis tavo nuoširdumas verčia mus šypsotis.
Šiandien tau dar sunku suvokti, kad nesame tavo biologiniai tėvai, bet tavo sieloje esančios šviesos, man regis, pakaks atsverti visiems gyvenimo išbandymams.
Eime, Sauluže valgyti torto- šiandien pūsime keturias žvakes!
Beje, vakar baigėsi tavo trejų metų krizė! Saulės vardas vaikui turi ir pašalinį poveikį- visur tas vaikas yra pats svarbiausias ir kitaip būti tiesiog negali. Juk dviejų Saulių vienoje vietoje nebūna!
Te visad šviečia Saulė!
Tavo mama
P.S. Gal visgi ir parašysiu tą knygą, kai tu paaugsi- tu jos tikrai verta!
