20160601 210714

Kiek sveria žodžiai

 

… žmonės kalba, šneka, pliurpia,  postringauja, plepa, klega, porina…

Dažniausiai be paliovos ir nepagalvoję…

Kaip kartais norisi pasislėpti nuo tų sunkių žodžių… Kad jie neužgriūtų ir neprislėgtų sielos it girnapusės…

 

***

Esu vaikas, savo gyvenimo kelią pradėjęs „rizikinėje“, kaip dabar sakoma, šeimoje. Gal žmonės, taip mus pavadinę, jaučia riziką sau? Ai, dar „socialinių įgūdžių stokojanti šeima“… Gal kas sumąstys dar kokį pavadinimą, kad pabrėžtų mūsų “išskirtinumą”…

Žodžiu, gimiau toje šeimoje, kur tėvai skęsta skurdo jūroje. Jie nemoka tvarkytis su gyvenimo sunkumais. Tiesiog nebuvo kam jų to išmokyti. Kai galutinai pavargsta nuo nesibaigiančių rūpesčių ir praranda viltį geriau gyventi…ima „gerti“- atkakliai, metodiškai, diena dienon… kol kažkas nutinka…ir jų kančių kelias šioje žemėje sutrumpėja arba baigiasi…

Galiu supažindinti jus su savo tėvais. Mama- būtų nuostabi moteris, bet… Trys kartos jos giminėje „pylė juodai“. Mama nuolat alko meilės, todėl sutikusi mano tėtį, pasidavė iškart. Pasidavė vilčiai ištrūkti… Kaip greit paaiškėjo – tuščiai vilčiai… Tėtis- psichikos ligonis. Jis, beje, dėl to nekaltas. Apie mano tėvus  žmonės piktai sakydavo:

– STERILIZUOTI JUOS REIKIA!!! KAD VAIKŲ Į PASAULĮ NEPALEISTŲ! TOKIŲ PAT KAIP JIE…

Aišku, būsiu toks „kaip jie“!

Jei jums nupjautų vieną ausį, kad mažiau girdėtumėte…… arba išdurtų akį, kad mažiau matytumėte… Vardan teisybės, kažkieno sukurtos…  juk leistumėte?

Žmonės, kaip rodo istorija, dažnai būna inertiški ir neteisūs…

Tik Dievas turi teisę nuspręsti, kam verta gyventi. Tai tikrai ne jūsų teisė, žmonės.

Nors Dievas sprendžia kartais keistai, o gal išmintingai, kas žino… Kiek nuostabių, puikios genetikos kupinų porų negali susilaukti palikuonių…

Mano tėvai vaikus gimdo dažnai.

Tuomet žmonės ir vėl sako:

– KAIP TRIUŠIAI..

Nekalbėkite taip, žmonės, apie mane. Aš jau esu! Nebegaliu dingti…

 

Visada prisimenu save nuo pat pradžių. Žmonės sako, taip nebūna… Kol plūduriavau vaisiaus vandenyse įsikandęs nykštį (kai jau jį turėjau, žinoma) buvau ganėtinai laimingas. Mama sąžiningai rūpinosi, kad turėčiau ko atsigerti. Valgė ji mažai ir atsitiktinai, bet gėrė nuolat. Taigi, nors buvau pusalkanis, bet palaimingai apsvaigęs…Gal kad labai nesikrimsčiau dėl to, kas manęs laukia ateityje? O krimstis tikrai būtų buvę dėl ko… Panašu, kad alkoholinis vaisiaus sindromas man garantuotas… ir ne tik…

Galvojate manęs mama nemylėjo? Anaiptol! Ji mylėjo mane taip labai, kaip tik sugebėjo… Kartais mama glostydavo savo augantį pilvuką, ir mane jame. Jaučiausi kaip devintam danguj. Na, taip žmonės sako…

Kai gimiau, sistema sąžiningai padarė viską, kas priklauso- kūdikių namai, vaikų namai, atsitiktiniai globėjai/ darbuotojai, nesiliaujančios patyčios ir visų aplinkinių kalbos užaugino nenorą gyventi…

Dar pamenu, mama, kartelį aplankiusi mane vaikų namuose, sušvokštė:

– TU BUVAI NETYČIUKAS…

Tai ką man dabar daryti? Jaustis dėl to kaltam?

Atleiskit, žmonės, kad gyvenu…

 

Augau…

  • KOKIE TĖVAI, TOKIE IR VAIKAI!- teigė aplinkiniai.

Kai pirmąkart paslydau, išgirdau:

  • TAVĘS LAUKIA KALĖJIMAS…

Ir t.t… Jie vis kalbėjo ir kalbėjo…

  • NESIMOKYSI- ŠLUOSI GATVES!
  • NESIŠLAISTYK- PARSINEŠI VAIKĄ STERBLĖJ!
  • VAIKAI, PRIVALO ŽINOTI SAVO VIETĄ!

 

Ech, jau senai jų nesiklausau… ko tik jie neprišnekėjo…

***

Kodėl negalėtų būti taip …

– Mažiau, mes tavęs laukiame!- pasakė žmonės. – Mes tau suteiksime viską- meilę, tavo poreikius atitinkantį gyvenimą, ugdymą. Nes mes, žmonės, taip elgiamės su savo vaikais. Tu vertas viso pasaulio. Ir be abejo, jį gausi.

Visai nesvarbu, kas buvo tavo tėvai, koks buvo tavo likimas ir kokiomis ligomis tu sergi… Tavo tėvams reikia pagalbos- jie ją gaus. Tavo tėvus pavaduos žmonės, kurie parodys tau dėl ko verta gyventi… ir tu užaugsi besidžiaugdamas gyvenimo stebuklais… Ir pats norėsi  juos kurti…

 

***

Tai būtų buvę verta pasakyti. Nes šie žodžiai turėtų svorį.