104

Kam reikalingi tėvai?

Kam reikalingi tėvai? – paklausiau šįryt vaikų…

  • Kad apkamšytų prieš miegą ir padainuotų lopšinę!
  • Kad paguostų, kai skauda!
  • Kad gamintų valgyti ir išplautų drabužius!
  • Kad apsaugotų nuo nelaimių!

Hmm, ar mes nesusireikšminame galvodami, kokie mes reikalingi, o mūsų reikia, pasirodo, tiesiog,  kad išmokytume laikyti šaukštą, užsirišti batus, važiuoti dviračiu, skaityti, plaukti…

Jei pasiseks, gal dar-  vairuoti automobilį, sodinti medžius, statyti namus, prižiūrėti naminius gyvūnėlius…

Jei dar labiau pasiseks (sėkmė priklauso nuo abiejų pusių, ne tik nuo mūsų norų!), išmokysime socialinių įgūdžių, gražaus  bendravimo su kitais…

Na, taip, mes išmintingi suaugėliai, stengiamės perduoti jiems savo „gerąsias“ vertybes, bet kartais jie jau turi savąsias, neaišku iš kur…ir nieko čia nepakeisi…

Taigi, tuos 18 metų mes tiesiog gyvename šalia. Gerai,  jei tai būna džiaugsmingas laikas. Bet dažnai, prislėgti atsakomybės už vaiką, ir, be abejo, norėdami jam viso ko geriausio, verčiamės kūliais per galvas (savo ir kitų!), imame kovoti dėl savo vaiko su visais, kas pasipainioja vaiko kelyje, tuo apkartindami ir vaiko, ir savo gyvenimus. Beje, rodydami vaikui ne kokį elgesio modelį…

Jei laikomės pozicijos „vaikas – mano kūnas ir kraujas“, reiškia, galiu daryti su juo ką noriu, reiškia,  galiu užkrauti jam savo susigalvotas gyvenimo programas….-  stop,  savinamės tai, kas ne mūsų!  Vaikai, turi patys išsigryninti savo gyvenimo tikslus ir mokytis iš savo klaidų.

 

Kai iš namų išeina vaikai – ir tai įmanoma išgyventi…

Po to, kai jie išauga, galime:

Melstis už juos:

Žiūrėti pro langą ir laukti;

Džiūgauti, kai paskambina;

Kartais kviestis pietų;

Kartais pasisiūlyti prižiūrėti jų vaikus (gink Die, ne nuolat!)

Jei aplanko  – nepriekaištauti, nemoralizuoti, nemokyti, kaip gyventi („nes aš žinau geriau!“), o  džiaugsmingai sušokti „ančiukų“ šokį , trypčiodami apie savo angelėlius..

Jei elgsimės priešingai – jie tiesiog atsikratys mūsų kaip nereikalingo balasto, nes jų užduotis – eiti į priekį, nežiūrint į nieką. Taip surėdė Gamta. Nėr čia ko pykti.

Jei elgsimės teisingai, tuomet, jie grįš patys : gal kai pasiilgs, gal kai ieškos savo šaknų ir atsakymų į kažkuriuos klausimus, gal kai jiems reiks palaikymo…

Tuomet tyliai kalbėsimės, pasilaikysime už rankų ir vėl atsisveikinsime.

Kažkada taip atsisveikinsime paskutinį syk, tik tuomet dar to nežinosime…

Kur vaikai bebūtų, kur bebūtume mes – pasilaikyti už rankų ir pasikalbėti galime ir mintyse.

To iš mūsų niekas neatims.