20161202 111317

Kalėdinė pasaka

 

Proskynoje, senos skarotos eglės pašonėje augo neišvaizdi pušelė. Ji beveik niekada nematydavo saulės. Dienas mažylė leisdavo klausydama eglės pasakojimų, apie tai, koks miškas buvo anksčiau. Didžiausia mažo medelio svajonė buvo pamatyti dangų…

Netoliese, prie užpelkėjusio kanalo, kurį kadais žmonės iškasė, norėdami sujungti gražuolį Kretuono ežerą su upe, gyveno senas bebras. Jis buvo be galo išdidus, todėl gentainiai jį vadindavo „Ponu Bebru“ ir vengdavo susitikti. Ponas bebras gyveno vienišiaus gyvenimą, bet jautėsi visiškai laimingas. Jam nereikėjo nei žmonos, nei vaikų, pakako mėgstamo užsiėmimo. O mėgo jis rausti ilgiausius urvus ir su užsidegimu statyti užtvankas bei trobeles. Jei bebras būtų gimęs žmogumi, tikrai turėtų nusipelniusio inžinieriaus apdovanojimą.

Kanalo pakrantė jau buvo nusėta bebro statiniais, bet jis vis negalėjo liautis… Kartą ieškodamas tinkamų statybai medžiagų,  Ponas bebras užklydo į proskyną…Gyvūnas apsidžiaugė pastebėjęs pušelę, kurios anksčiau nematė. Suleido dantis į sultingą žievę…

Sugaudė, sušurmuliavo giria ir vėl susidūrusi su gyvenimo ir mirties akistata…Taip buvo jau šimtus kartų…

Pušelė nesuprato nieko. Ji tik krito pakirsta ant balto sniego ir prieš ją atsivėrė dangus, kurį ji taip troško pamatyti… Pušelei jis pasirodė toks neįtikėtinai gilus ir juo lėtai sklandė balti debesys…

Bebras, nugraužęs pušies kotą, nusprendė, kad medelis jo statybiniam sumanymui netinka…

Kitą dieną keliu kažkur traukė vaikai. Jie pastebėjo gulinčią pušelę.

–     Mamyte, paimkim ją, papuošim, juk tuoj Kalėdos,- pasiūlė kažkuris.

Vaikai, įdėjo pušelę į roges ir parvežė namo.

Žiemai vis labiau imant valdžią, į bebro sielą ėmė skvelbtis liūdesys. Taip nutikdavo vis dažniau. „Matyt, senstu,“- galvojo senolis. Norėdamas prasiblaškyti, vakarais jis eidavo pasivaikščioti.

Netoli kanalo, prie kurio gyveno bebras, stovėjo baltas namas. Žmonės jam nebuvo įdomūs, bet tąkart…ten vyko tai, kas patraukė gyvūno dėmesį. Pro visus langus plieskė šviesa, o šalia namo stovėjo papuoštas spalvotais burbulais spindintis medelis. Bebras priėjo arčiau ir pažino pušelę…Ši atrodė labai savimi patenkinta.“Atleisk man,“- mintyse pasakė bebras.

– Nieko,- atsakė pušelė,- Jei ne tu, aš niekada nebūčiau pamačiusi nei saulės, nei dangaus, nei Kalėdų šventės.

Tuo tarpu į kiemą pabiro vaikai. Kiek jų?  Bebras skaičiuodavo taip: vienas arba daug. Vaikų buvo daug. Jie puolė mėtytis sniegu, laigė po kiemą lyg tvarte užsistovėję kumeliukai.

Paskui pasirodė ir jų tėvai. Visi susirinko prie pušelės.

-Mūsų gražuolė,- gyrė.

Medelis tik kilstelėjo savo šakeles lyg tikra princesė ir tarė:

-Ak.

Tamsa buvo labai jauki. Per dangų ritosi apskritas mėnulio blynas, baltame sniege atsispindėjo žvaigždėtas dangus. Net vaikai pritilo, nes pajuto vakaro sakralumą. Visi ėmė klausytis tylos ir laukti kažko ypatingo. Staiga kažkuris neištvėręs tykiai užtraukė „Tyli naktis…“. Dainą pagavo kiti vaikai ir vėjas. Pamiškę užplūdo garsai. Buvo taip jauku!

Bebras nepajuto, kaip per jo plaukuotą skruostą nusirito ašara.

  • Kapt!

 

Šią stebuklingą naktį po atviru dangaus skliautu jie buvo visi drauge- ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai…

Žemę užklojo šventa bendrystės dvasia.